Evangelijoje pagal Joną yra papasakojimas, kaip po Jėzaus krikšto du vyrai – Jonas ir Andriejus - nusekė paskui Jėzų ir su juo praleido visą dieną. Sugrįžęs Jonas savo įspūdžius papasakojo broliui Jokūbui, o Andriejus – broliui Petrui. Abu tvirtino: „Radome Mesiją!“ Kitą dieną Andriejus savo brolį Simoną nusivedė pas Jėzų, kad ir jis įsitikintų, jog Jėzus tikrai yra ilgai lauktas Mesijas. Ta proga Jėzus Simoną pavadino Petru – Uola. Simonas nesuprato, ką reiškė ši Jėzaus užuomina; tai paaiškės tik po Jėzaus prisikėlimo, kai Petrui bus suteikta aukščiausia valdžia Bažnyčioje.
Evangelistas Morkus pastebi, kad po Jono Krikštytojo suėmimo Jėzus iš Judėjos sugrįžo į Galilėją ir pradėjo skelbti Gerąją naujieną. Kartą, eidamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė jau pažįstamus žvejus – Joną, Jokūbą, Simoną ir Andriejų – ir juos pakvietė: „Eikite paskui mane!“ Jėzus nekvietė: „Gal norėtumėte būti mano mokiniai“, bet tiesiog paliepė: „Eikite paskui mane!“ Ir žvejai pakluso: paliko savo tinklus, namus, artimuosius ir nusekė paskui Jėzų. Tikriausiai anas pirmas susitikimas labai stipriai palietė šiuos vyrus, kad dabar pakviesti jie neabejojo, nesiderėjo, bet tuojau paliko viską, su kuo nuo mažens buvo suaugę ir žengė į naują, nors ir mįslingą tikrovę. Ta tikrovė tikrai buvo mįslinga, nes Jėzus nepaaiškino, nei kaip jie žvejos tuos žmones, nei kas jų laukia ateityje. Jėzus nekalbėjo apie būsimą savo auką ant kryžiaus, prisikėlimą ir mokinių siuntimą eiti į pasaulį skelbti Evangeliją. Viskam bus savo laikas.
Atkreipkime dėmesį į evangelisto pastabą, kaip elgėsi Jėzaus pakviesti žvejai. „Tuojau, palikę tinklus, juodu nuėjo su juo“ (Mk 1,20). Keturi vyrai pasielgė visai panašiai, kaip angelo pakviesta Marija tapti Mesijo motina - greitai ir be svyravimo atsakė „taip“. Jėzaus pašaukti vyrai paliko žvejybos verslą, savo namiškius ir nėrė į nežinomybę, pasitikėdami Pakvietusiojo žodžiais: „Aš jus padarysiu žmonių žvejais“. Dievo žodis primena ir mums, kaip turime atsiliepti į Dievo pakvietimą.
Prie šių keturių žvejų dar prisijungs kiti aštuoni vyrai ir jie kasdien eis tenai, kur Jėzus juos ves. Jie taps Jėzaus kalbų ir stebuklų liudininkais, tačiau nelengvai perpras, kokią karalystę jų Mokytojas ketina įkurti. Visai natūralu, kad jie, visų pirma, mąstys apie žemiškąją karalystę ir planuos joje užimti svarbius postus. Tačiau jų iliuzijas sudaužys Jėzaus mirtis ant kryžiaus, bet po Prisikėlimo jie taps geriausiais savo Mokytojo liudytojais.
Dievo žodis kviečia pasitikrinti, kaip mes atsiliepiame į Dievo pakvietimą.
Dievas mus visus yra pašaukęs į gyvenimą šioje žemėje ir paskyręs atlikti tam tikrą misiją. Jeigu, atlikdami savo profesines pareigas, rūpinamės ne tik savo gerove ir savo oriu gyvenimu, bet mąstome, kaip galėtume pasitarnauti kitiems žmonėms ir savo tėvynei, tuomet su mūsų pašaukimu yra viskas tvarkoje.
Kiekvieną žmogų Dievas šaukia į tam tikrą luomą; daugumą – į santuokinį gyvenimą, kitus - į kunigystę ar į Dievui pašvęstąjį gyvenimą. Jeigu, pasirinkdami savo pašaukimą, atsakingai vykdome sutuoktinių, kunigų ar vienuolių pareigas, tuomet galime dėkoti Dievui, kad esame savo pašaukimo aukštumoje. Tačiau jei mes pašaukimo kelyje darytume kompromisus ir pradėtume rūpintis tik savimi, tuomet būtų mūsų nelaimė.
Kiekvieną kartą, kai Dievas mus kviečia atlikti jo uždedamą misiją, jis mus pakviečia ne į dar vieną sunkią pareigą, bet į didesnę laisvę, nes tokiu būdu mums padeda palikti savo „tinklus“, kaip antai, perdėtą rūpestį savo asmeniu, nesveiką medžiaginių gėrybių kaupimą ar baimę dėl rytdienos.
Kaip žinoti, kada ir kam Dievas kviečia mus? Tikrai nereikalingas angelo apreiškimas. Dievas kartais mus prakalbina ir pakviečia atlikti kažką svarbaus per sutiktus asmenis ar net per mūsų pačių stiprų norą rinktis kurį nors luomą ar ryžtis konkrečiam geram darbui, pavyzdžiui, imtis sąžiningo politinio darbo ir tokiu būdu pasitarnauti savo Tėvynei. Svarbu atsiliepti į Dievo prakalbinimą panašiai, kaip tai padarė Evangelijoje minimi žvejai, kurie, išgirdę Mokytojo kvietimą, paliko savo tinklus ir nusekė paskui Jėzų, nors ir nežinojo, kas jų laukia. Tačiau šitaip į Jėzaus kvietimą pajėgia atsiliepti tik tie, kurie turi drąsos savo gyvenimą sudėti į Dievo rankas.
Arkivysk. Sig. Tamkevičius
